Laisvė garbinti ideologiją

sdrJuliano Barneso romaną „Laiko triukšmas“ skaičiau su dideliu susidomėjimu. Biografinis romanas apie įžymų kompozitorių, tarnavusį sovietų valdžios ideologijai, Dmitrijų Šostakovičių. Biografiniai daug pasiekusių kūrėjų romanai dažnai būna biblioterapiniai, tai ir lėmė apsisprendimą pasirinkimo skaitymui. Knygą skaičiau su dideliu pasitenkinimu, tačiau… apie galimą jos biblioterapinį poveikį turėjau pamąstyti ilgokai. Galiausiai nusprendžiau, kad knyga gali būti terapine visiems kūrėjams. Knyga skatina apmąstyti, kad nėra idealių sąlygų kūrybai, o kūrėjas gali (ar net privalo?) tarnauti pačiai kūrybai, ne valdžiai, ar ideologijai. Šiam laikotarpiui aktualiau – ne reklamai ar rinkodarai… Daugumai skaitytojų knyga gali pasitarnauti geriau suvokiant sudėtingas ideologijos „garbinamų“ kūrėjų dilemas, išgyvenimo ir galimybių kurti kainą. Kita vertus, romane yra puikių vietų, atskleidžiančių kūrybiškumo svarbą, žavesį, grožį – nežiūrint viso bjauraus konteksto, tai malonu pajausti. Skaityti toliau “Laisvė garbinti ideologiją“

Reklama

Motinos pienas sovietmečiu

digJeigu dar liko neskaičiusių Noros Ikstenos romano „Motinos pienas“ tai noriu paskatinti tai padaryti. Nors pati turiu abejonių, ar didžiajai daliai skaitytojų ši knyga bus biblioterapine. Joje nėra daug vilties, tiesa sakant, Vilties čia tikrai trūksta, nėra iš ko jos pasisemti, – nei iš mamos, nei iš senelių, nei iš gimtinės ar profesinės veiklos… Juk viltimi netaps užnuodytas motinos pienas, nors šio natūraliausio gamtos maisto paskirtis – teikti kūdikiui gyvybės, Meilės, Pasitikėjimo. Skaityti toliau “Motinos pienas sovietmečiu“

Literatūros dėstytojo gyvenimas

saulelydisKo galima pasimokyti iš JAV universitete XX amžiaus viduryje dirbusio literatūros dėstytojo gyvenimo? Jei būčiau sau kėlus tokį klausimą, kažin ar būčiau skaičiusi  John Williams  romaną „Stouneris“. Nebuvo tokio klausimo, nes knygą skaitėme LNB Knygų klube. Taip jau išėjo, kad per metus išmokau klubo nariais pasitikėti. Tai, ką iš pasiūlytų variantų išrenkam – dar ne kartą nenusivyliau. Ne aš viena džiaugiuosi diskusijomis. Nes tarp išsakytų nuomonių ne kartą buvo ir tokių: „tokios knygos pati nebūčiau skaičiusi iki galo“ Arba „tikrai nebūčiau priėjusi iki šios knygos“.  Bet juk taip ir praturtinam save, pažindamas kitus. Skaityti toliau “Literatūros dėstytojo gyvenimas“

Savarankiškas, reiškia laimingas žmogus?

mdePanašūs knygos pavadinimai mane atbaido nuo skaitymo. Bet šį kartą knygą rekomendavo biblioterapijos užsiėmimo Šiauliuose dalyvė. Senjorai skaito tokias knygas ir jos veikia biblioterapiškai. Nusprendžiau paskaityti L. Gounelle psichologinį romaną „Laimingas žmogus“, kad suprasčiau, kokios knygos patinka mėgstantiems skaityti senjorams. Skaityti toliau “Savarankiškas, reiškia laimingas žmogus?“

Išmintinga knyga

sdrAxel Munthe autobiografinį romaną „Knyga apie San Mikelę“ skaičiau antrą kartą. Pasitvirtino taisyklė, kad geras knygas kiekvieną kartą skaitai kitaip, atrandant vis naujus pasakojimo aspektus. Nustebau, nes knygą skaičiau ne taip jau ir seniai, prieš keletą metų. Bet prisiminiau visai kitaip, nors išlikusios detalės ir dabar mane giliai palietė. Tačiau naujų istorijų, temų ir potemių knygoje atradau daug daugiau, nei jų prisiminiau. Kodėl tiek daug pamiršau? O gal įsiminiau tik tai, kas tuomet buvo aktualiausia? Skaityti toliau “Išmintinga knyga“

Amžinosios vertybės išlieka?

davŽodis bestseleris, o ypač šalia jo esantis epitetas (?) Nr. 1 paprastai mane nuteikia kritiškai, o juo pažymėtas produktas, (tai yra knyga) veikia atstumiančiai. Tačiau šia nuostata suabejojau po mokslinių diskusijų tarptautiniame skaitymą analizuojančių mokslininkų tinkle. Išsivysčiusių kapitalistinių šalių žmonės įpratę viską matuoti ekonomine verte. Jeigu milijonai perka tą patį produktą, reiškia jis vertas pagarbos. Netgi tuomet, kai kalbame apie nematerialų dalyką, kurį mums iš viso dar vis neįprasta vadinti produktu. Šios mintys man siejasi su šiuolaikinės amerikiečių rašytojos Ann Patchett XXI amžiuje parašytu romanu „Vieningieji“ . Skaityti toliau “Amžinosios vertybės išlieka?“

Literatūrinė vaistinė

laivas
Galėtų būti literatūrine vaistine? D. Janavičienės nuotr.

Ninos George romaną „Levandų kambarys“ ketinau perskaityti daug anksčiau. Juk joje aprašyta literatūrinės vaistinės idėja pasinaudojo Vilniaus A. Mickevičiaus biblioteka. Apie šią puikią idėją išgirdau gerokai anksčiau, nei perskaičiau romaną. Iki šio laiko vis pavydėdavau pasakojantiems apie kvapų ir literatūrinių – biblioterapinių minčių pripildytą romantišką pasakojimą. Skaityti toliau “Literatūrinė vaistinė“

Pakeisti santykius su artimais žmonėmis

dav
Visi susirinkom pakrantėje. D. Janavičienės nuotr. 

Harriet Godhor Lerner knygą „Pykčio šokis“ susitikimuose žmonės dažnai pamini, kaip biblioterapinę knygą. Todėl ją paskaityti norėjau ir aš, nors šiaip tokių savipagalbos (receptų – patarimų) knygų vengiu. Ne kartą esu patyrusi, kad suformuluoti patarimai mane kažkaip keistai veikia. Aš jais sunkiai patikiu, ir iš karto turiu tarsi nusistatymą, kad jie man netinka. Panašiai buvo ir šį kartą. Skaityti toliau “Pakeisti santykius su artimais žmonėmis“