Katė ir budizmas

upe_dangusNorintiems atsigauti ir mėgstantiems naivius pozityvistinius tekstus Davido Michie romanas „Dalailamos katė“ tikrai paglostys širdį. Ne tik sužinosite budizmo filosofijos pradmenis, bet ir pasigėrėsite autoriaus sugebėjimu per katės santykius su aplinkiniu pasauliu paaiškinti daugeliui rūpimas Meilės, Pagarbos, Dosnumo, Atjautos ir kitas kategorijas. Skaityti toliau “Katė ir budizmas“

Reklama

Vietoj anekdotų – išpažintis

sdrDavido Grossmano romanas „Užeina kartą arklys į barą“ apie tai, kaip pagyvenęs humoristas nusprendžia pažymėti savo gimtadienį. 57 metai – subrendęs, atsakingas žmogus, gimtadienio proga mažai tikėtini akibrokštai. Juo labiau, kad į išvakarėse vykstantį pasirodymą jis pakviečia draugą. Draugą? – kažin, ar taip galima pavadinti pakviestąjį, su pagrindiniu knygos herojumi susijusį nuo pat vaikystės. Suplanuotas humoro – anekdotų šou virsta prisiminimų, skaudžių išgyvenimų kupinu pasakojimu – tarsi išpažintimi. Su agresijos sau priemaišomis. Ir pasipiktinusia publika. Skaityti toliau “Vietoj anekdotų – išpažintis“

Skaitytojų klubo pirmąjį sezoną pabaigus

davSkaitytojų klubą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kartu su Rasa Derenčiene įkūrėme 2018 metų spalio mėnesį. Pirmasis sezonas truko 8 mėnesius, gegužę išsiskirstėme vasarai, iš karto sutarusios dėl susitikimo rudenį. Sezonas pavyko, – nes paskutiniojo susitikimo metu jau sklandė išankstinio pasiilgimo žavesys. „Norėsim susitikti jau rugsėjį, nelaukime spalio“ – kalbėjo narės, geriau iš karto numatykim datą ir knygą. Buvo malonu suvokti, kad ne tik mes, organizatorės, lauksiam mielų pokalbių ilgėjančiais vakarais…. Skaityti toliau “Skaitytojų klubo pirmąjį sezoną pabaigus“

Skaudūs vaikystės prisiminimai

davElizabeth Strout romaną „Aš esu Liusė Barton“ perskaičiau beveik vienu atodūsiu, ji mane labai įtraukė. Pati sau negaliu atsakyti, ar tai reiškia, kad man vis dar aktualūs sudėtingi santykiai su mama? Visada pritariau nuomonei, kad mama yra mama ir ne vaikams ją kritikuoti, ar kažkaip kitaip interpretuoti. Galima tik bandyti geriau suprasti. Ko gero, tam ir yra skirta ši knyga – geriau suprasti savo santykius su šeima, mama. Kaip ir kodėl viskas vyko būtent taip. Kaip vaikystės patirtys darė įtaką savo kuriamai šeimai. Skaityti toliau “Skaudūs vaikystės prisiminimai“

Prasmingas gyvenimas ir mirties artumas

davBronnie Ware nėra profesionali slaugytoja, ji tokia tapo praktiškai slaugydama mirštančius žmones. Kaip ir ji nėra baigusi kūrybinio rašymo, nei literatūros studijų, taigi – nėra profesionali rašytoja. Bet jos publikuota knyga „5 dažniauios apgailestavimų priežastys mirštant“ gali būti terapine daugeliui žmonių. Matyt, jau yra terapine, nes vis dar mūsų visuomenėje kalbėti nuoširdžiai apie mirtį išdrįsta mažai kas. O juk susiduriame su šiuo reiškiniu ir iš jo kylančiomis emocijomis tenka kiekvienam. Skaityti toliau “Prasmingas gyvenimas ir mirties artumas“

Laisvė garbinti ideologiją

sdrJuliano Barneso romaną „Laiko triukšmas“ skaičiau su dideliu susidomėjimu. Biografinis romanas apie įžymų kompozitorių, tarnavusį sovietų valdžios ideologijai, Dmitrijų Šostakovičių. Biografiniai daug pasiekusių kūrėjų romanai dažnai būna biblioterapiniai, tai ir lėmė apsisprendimą pasirinkimo skaitymui. Knygą skaičiau su dideliu pasitenkinimu, tačiau… apie galimą jos biblioterapinį poveikį turėjau pamąstyti ilgokai. Galiausiai nusprendžiau, kad knyga gali būti terapine visiems kūrėjams. Knyga skatina apmąstyti, kad nėra idealių sąlygų kūrybai, o kūrėjas gali (ar net privalo?) tarnauti pačiai kūrybai, ne valdžiai, ar ideologijai. Šiam laikotarpiui aktualiau – ne reklamai ar rinkodarai… Daugumai skaitytojų knyga gali pasitarnauti geriau suvokiant sudėtingas ideologijos „garbinamų“ kūrėjų dilemas, išgyvenimo ir galimybių kurti kainą. Kita vertus, romane yra puikių vietų, atskleidžiančių kūrybiškumo svarbą, žavesį, grožį – nežiūrint viso bjauraus konteksto, tai malonu pajausti. Skaityti toliau “Laisvė garbinti ideologiją“

Motinos pienas sovietmečiu

digJeigu dar liko neskaičiusių Noros Ikstenos romano „Motinos pienas“ tai noriu paskatinti tai padaryti. Nors pati turiu abejonių, ar didžiajai daliai skaitytojų ši knyga bus biblioterapine. Joje nėra daug vilties, tiesa sakant, Vilties čia tikrai trūksta, nėra iš ko jos pasisemti, – nei iš mamos, nei iš senelių, nei iš gimtinės ar profesinės veiklos… Juk viltimi netaps užnuodytas motinos pienas, nors šio natūraliausio gamtos maisto paskirtis – teikti kūdikiui gyvybės, Meilės, Pasitikėjimo. Skaityti toliau “Motinos pienas sovietmečiu“

Literatūros dėstytojo gyvenimas

saulelydisKo galima pasimokyti iš JAV universitete XX amžiaus viduryje dirbusio literatūros dėstytojo gyvenimo? Jei būčiau sau kėlus tokį klausimą, kažin ar būčiau skaičiusi  John Williams  romaną „Stouneris“. Nebuvo tokio klausimo, nes knygą skaitėme LNB Knygų klube. Taip jau išėjo, kad per metus išmokau klubo nariais pasitikėti. Tai, ką iš pasiūlytų variantų išrenkam – dar ne kartą nenusivyliau. Ne aš viena džiaugiuosi diskusijomis. Nes tarp išsakytų nuomonių ne kartą buvo ir tokių: „tokios knygos pati nebūčiau skaičiusi iki galo“ Arba „tikrai nebūčiau priėjusi iki šios knygos“.  Bet juk taip ir praturtinam save, pažindamas kitus. Skaityti toliau “Literatūros dėstytojo gyvenimas“

Savarankiškas, reiškia laimingas žmogus?

mdePanašūs knygos pavadinimai mane atbaido nuo skaitymo. Bet šį kartą knygą rekomendavo biblioterapijos užsiėmimo Šiauliuose dalyvė. Senjorai skaito tokias knygas ir jos veikia biblioterapiškai. Nusprendžiau paskaityti L. Gounelle psichologinį romaną „Laimingas žmogus“, kad suprasčiau, kokios knygos patinka mėgstantiems skaityti senjorams. Skaityti toliau “Savarankiškas, reiškia laimingas žmogus?“