Vyriška kronika

Taip gavosi, kad iš eilės skaičiau labai moterišką (Beatos Tiškevič „Vyvenimas“) ir labai vyrišką (Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“) knygas apie dabartį, tiksliau kronika yra apie jau šiek tiek nutolusius laikus. Bet tikrai iš mano gyvenimo. Todėl ir reakcija į pastarąją knygą gal kiek kitokia, nei būčiau ją skaičius kitu metu.

Vyvenimo terapija

Ilgokai laukiau, kol bibliotekoje be eilės galėsiu pasiskolinti Beatos Tiškevič knygą. Jau iš to supratau, kad knyga vis dar paklausi. Skaitydama ją prisiminiau, kad nemažai detalių esu girdėjus troleibuse, kai jaunos merginos kažką kalbėjo tarpusavyje: maždaug, o kaip tėtis ten jai atnešė spanielį, ane? – Nu jo, vogtą – susiraukia kita. Aha, bet kaip jisai ten varė su ja, kaip ralistas… va, ir išklausė ją, nepertraukė… O mama – tai tikra siaubūnė, ane?… Kažin ar tos nugirstos detalės gali būti iš kur nors kitur, ne iš „Vyvenimo“, tai yra B. Tiškevič aprašyto gyvenimo su klaida… Ir šias detales girdėjau net keletą kartų, ir jas kartojo merginos. Suprantu, kad paauglystėje tai labai aktuali tema ir toks apnuogintas atsivėrimas tikrai lietuviams nebūdingas.

Klasikinė biblioterapinė knyga

Algirdo Kumžos knyga „Rasa. Po angelo sparnu“ yra klasikine knyga pagal biblioterapijos teoriją – aprašyta tikra, viltinga istorija apie neįtikėtinus dalykus, apie stebuklingai nugyventus 7 metus po diagnozuotos ketvirtos stadijos sunkios onkologinės ligos. Biblioterapine šią knygą vadinu dėl to, kad joje daug Vilties, ieškojimo, veržimosi į aktyvų, tikslingą Gyvenimą. Kartu čia yra ir nevilties, savigailos, baimės, pykčio ir kitų neigiamų emocijų su kuriomis Rasai pavyko susitvarkyti. Tai įveikti Rasai Rojienei tapo įmanoma dėl sutiktų nuostabių pagalbininkų, realiai gyvenančių žmonių, padėjusių jai ne tik gydyti ligą, bet ir priartėti prie Dievo ir tęsti gyvenimą.

Žinau, kad Rasai nepavyko nugalėti ligos. Bet juk pavyko aktyviai, intensyviai ir prasmingai nugyventi jai likusį laiką žemėje. Pagimdyti ir paauginti sūnų, padėti kitiems panašaus likimo žmonėms. Kaip gerai, kad ši knyga publikuota su Rasos dalyvavimu, jos pateiktomis pastabomis ir papildymu. Amžinatilsį Tau, Rasa. Dėkoju, kad pasidalinai savo istorija. Dėkoju autoriui, kad šią istoriją užrašė.

Daiva Janavičienė

Katė ir budizmas

Norintiems atsigauti ir mėgstantiems naivius pozityvistinius tekstus Davido Michie romanas „Dalailamos katė“ tikrai paglostys širdį. Ne tik sužinosite budizmo filosofijos pradmenis, bet ir pasigėrėsite autoriaus sugebėjimu per katės santykius su aplinkiniu pasauliu paaiškinti daugeliui rūpimas Meilės, Pagarbos, Dosnumo, Atjautos ir kitas kategorijas.

Vietoj anekdotų – išpažintis

Davido Grossmano romanas „Užeina kartą arklys į barą“ apie tai, kaip pagyvenęs humoristas nusprendžia pažymėti savo gimtadienį. 57 metai – subrendęs, atsakingas žmogus, gimtadienio proga mažai tikėtini akibrokštai. Juo labiau, kad į išvakarėse vykstantį pasirodymą jis pakviečia draugą. Draugą? – kažin, ar taip galima pavadinti pakviestąjį, su pagrindiniu knygos herojumi susijusį nuo pat vaikystės. Suplanuotas humoro – anekdotų šou virsta prisiminimų, skaudžių išgyvenimų kupinu pasakojimu – tarsi išpažintimi. Su agresijos sau priemaišomis. Ir pasipiktinusia publika.

Skaitytojų klubo pirmąjį sezoną pabaigus

Skaitytojų klubą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kartu su Rasa Derenčiene įkūrėme 2018 metų spalio mėnesį. Pirmasis sezonas truko 8 mėnesius, gegužę išsiskirstėme vasarai, iš karto sutarusios dėl susitikimo rudenį. Sezonas pavyko, – nes paskutiniojo susitikimo metu jau sklandė išankstinio pasiilgimo žavesys. „Norėsim susitikti jau rugsėjį, nelaukime spalio“ – kalbėjo narės, geriau iš karto numatykim datą ir knygą. Buvo malonu suvokti, kad ne tik mes, organizatorės, lauksiam mielų pokalbių ilgėjančiais vakarais….

Skaudūs vaikystės prisiminimai

Elizabeth Strout romaną „Aš esu Liusė Barton“ perskaičiau beveik vienu atodūsiu, ji mane labai įtraukė. Pati sau negaliu atsakyti, ar tai reiškia, kad man vis dar aktualūs sudėtingi santykiai su mama? Visada pritariau nuomonei, kad mama yra mama ir ne vaikams ją kritikuoti, ar kažkaip kitaip interpretuoti. Galima tik bandyti geriau suprasti. Ko gero, tam ir yra skirta ši knyga – geriau suprasti savo santykius su šeima, mama. Kaip ir kodėl viskas vyko būtent taip. Kaip vaikystės patirtys darė įtaką savo kuriamai šeimai.

Prasmingas gyvenimas ir mirties artumas

Bronnie Ware nėra profesionali slaugytoja, ji tokia tapo praktiškai slaugydama mirštančius žmones. Kaip ir ji nėra baigusi kūrybinio rašymo, nei literatūros studijų, taigi – nėra profesionali rašytoja. Bet jos publikuota knyga „5 dažniauios apgailestavimų priežastys mirštant“ gali būti terapine daugeliui žmonių. Matyt, jau yra terapine, nes vis dar mūsų visuomenėje kalbėti nuoširdžiai apie mirtį išdrįsta mažai kas. O juk susiduriame su šiuo reiškiniu ir iš jo kylančiomis emocijomis tenka kiekvienam.

Laisvė garbinti ideologiją

Juliano Barneso romaną „Laiko triukšmas“ skaičiau su dideliu susidomėjimu. Biografinis romanas apie įžymų kompozitorių, tarnavusį sovietų valdžios ideologijai, Dmitrijų Šostakovičių. Biografiniai daug pasiekusių kūrėjų romanai dažnai būna biblioterapiniai, tai ir lėmė apsisprendimą pasirinkimo skaitymui. Knygą skaičiau su dideliu pasitenkinimu, tačiau… apie galimą jos biblioterapinį poveikį turėjau pamąstyti ilgokai. Galiausiai nusprendžiau, kad knyga gali būti terapine visiems kūrėjams. Knyga skatina apmąstyti, kad nėra idealių sąlygų kūrybai, o kūrėjas gali (ar net privalo?) tarnauti pačiai kūrybai, ne valdžiai, ar ideologijai. Šiam laikotarpiui aktualiau – ne reklamai ar rinkodarai… Daugumai skaitytojų knyga gali pasitarnauti geriau suvokiant sudėtingas ideologijos „garbinamų“ kūrėjų dilemas, išgyvenimo ir galimybių kurti kainą. Kita vertus, romane yra puikių vietų, atskleidžiančių kūrybiškumo svarbą, žavesį, grožį – nežiūrint viso bjauraus konteksto, tai malonu pajausti.

Motinos pienas sovietmečiu

Jeigu dar liko neskaičiusių Noros Ikstenos romano „Motinos pienas“ tai noriu paskatinti tai padaryti. Nors pati turiu abejonių, ar didžiajai daliai skaitytojų ši knyga bus biblioterapine. Joje nėra daug vilties, tiesa sakant, Vilties čia tikrai trūksta, nėra iš ko jos pasisemti, – nei iš mamos, nei iš senelių, nei iš gimtinės ar profesinės veiklos… Juk viltimi netaps užnuodytas motinos pienas, nors šio natūraliausio gamtos maisto paskirtis – teikti kūdikiui gyvybės, Meilės, Pasitikėjimo.