Juliano Barneso romaną „Laiko triukšmas“ skaičiau su dideliu susidomėjimu. Biografinis romanas apie įžymų kompozitorių, tarnavusį sovietų valdžios ideologijai, Dmitrijų Šostakovičių. Biografiniai daug pasiekusių kūrėjų romanai dažnai būna biblioterapiniai, tai ir lėmė apsisprendimą pasirinkimo skaitymui. Knygą skaičiau su dideliu pasitenkinimu, tačiau… apie galimą jos biblioterapinį poveikį turėjau pamąstyti ilgokai. Galiausiai nusprendžiau, kad knyga gali būti terapine visiems kūrėjams. Knyga skatina apmąstyti, kad nėra idealių sąlygų kūrybai, o kūrėjas gali (ar net privalo?) tarnauti pačiai kūrybai, ne valdžiai, ar ideologijai. Šiam laikotarpiui aktualiau – ne reklamai ar rinkodarai… Daugumai skaitytojų knyga gali pasitarnauti geriau suvokiant sudėtingas ideologijos „garbinamų“ kūrėjų dilemas, išgyvenimo ir galimybių kurti kainą. Kita vertus, romane yra puikių vietų, atskleidžiančių kūrybiškumo svarbą, žavesį, grožį – nežiūrint viso bjauraus konteksto, tai malonu pajausti. Skaityti toliau “Laisvė garbinti ideologiją“
Laisvė garbinti ideologiją
Reklama
Jeigu dar liko neskaičiusių Noros Ikstenos romano „Motinos pienas“ tai noriu paskatinti tai padaryti. Nors pati turiu abejonių, ar didžiajai daliai skaitytojų ši knyga bus biblioterapine. Joje nėra daug vilties, tiesa sakant, Vilties čia tikrai trūksta, nėra iš ko jos pasisemti, – nei iš mamos, nei iš senelių, nei iš gimtinės ar profesinės veiklos… Juk viltimi netaps užnuodytas motinos pienas, nors šio natūraliausio gamtos maisto paskirtis – teikti kūdikiui gyvybės, Meilės, Pasitikėjimo. 
Apie Michailo Šiškino romaną „Laiškų knyga“ išgirdau iš biblioterapijos užsiėmimus lankiusių dalyvių. Ne vienai iš jų ši knyga suteikė impulsų apmąstyti savo gyvenimą, pasisemti stiprybės. 
Ko galima pasimokyti iš JAV universitete XX amžiaus viduryje dirbusio literatūros dėstytojo gyvenimo? Jei būčiau sau kėlus tokį klausimą, kažin ar būčiau skaičiusi John Williams romaną „Stouneris“. Nebuvo tokio klausimo, nes knygą skaitėme LNB Knygų klube. Taip jau išėjo, kad per metus išmokau klubo nariais pasitikėti. Tai, ką iš pasiūlytų variantų išrenkam – dar ne kartą nenusivyliau. Ne aš viena džiaugiuosi diskusijomis. Nes tarp išsakytų nuomonių ne kartą buvo ir tokių: „tokios knygos pati nebūčiau skaičiusi iki galo“ Arba „tikrai nebūčiau priėjusi iki šios knygos“. Bet juk taip ir praturtinam save, pažindamas kitus. 
Panašūs knygos pavadinimai mane atbaido nuo skaitymo. Bet šį kartą knygą rekomendavo biblioterapijos užsiėmimo Šiauliuose dalyvė. Senjorai skaito tokias knygas ir jos veikia biblioterapiškai. Nusprendžiau paskaityti L. Gounelle psichologinį romaną „Laimingas žmogus“, kad suprasčiau, kokios knygos patinka mėgstantiems skaityti senjorams. 
Axel Munthe autobiografinį romaną „Knyga apie San Mikelę“ skaičiau antrą kartą. Pasitvirtino taisyklė, kad geras knygas kiekvieną kartą skaitai kitaip, atrandant vis naujus pasakojimo aspektus. Nustebau, nes knygą skaičiau ne taip jau ir seniai, prieš keletą metų. Bet prisiminiau visai kitaip, nors išlikusios detalės ir dabar mane giliai palietė. Tačiau naujų istorijų, temų ir potemių knygoje atradau daug daugiau, nei jų prisiminiau. Kodėl tiek daug pamiršau? O gal įsiminiau tik tai, kas tuomet buvo aktualiausia? 
Žodis bestseleris, o ypač šalia jo esantis epitetas (?) Nr. 1 paprastai mane nuteikia kritiškai, o juo pažymėtas produktas, (tai yra knyga) veikia atstumiančiai. Tačiau šia nuostata suabejojau po mokslinių diskusijų tarptautiniame skaitymą analizuojančių mokslininkų tinkle. Išsivysčiusių kapitalistinių šalių žmonės įpratę viską matuoti ekonomine verte. Jeigu milijonai perka tą patį produktą, reiškia jis vertas pagarbos. Netgi tuomet, kai kalbame apie nematerialų dalyką, kurį mums iš viso dar vis neįprasta vadinti produktu. Šios mintys man siejasi su šiuolaikinės amerikiečių rašytojos Ann Patchett XXI amžiuje parašytu romanu „Vieningieji“ . 
