Kai į save jaunystėje žvelgi patyrusio žmogaus širdimi

Elias Canetti rašytojas, nusipelnęs Nobelio premijos. Jo knygą „Fakelas ausyje“  man skaityti nebuvo lengva, bet įdomu. Autobiografinė knyga skirta dešimčiai metų gyvenimo (1921-1931). Ankstyvoji jauno žmogaus branda, savarankiško gyvenimo pradžia, pasaulio pažinimo troškulys… Per inteligentišką, įžvalgų, aštrų žvilgsnį į save ir pasaulį žvelgiantis jaunuolis. Nors daugelis dalykų jau atspindi suaugusio vyro žvilgsnį, tačiau yra ir jaunuoliui būdingų prieštaravimų, savęs ieškojimų, protestų prieš mamos globą ir… žavėjimasis inteligentiškąją Viena, Paryžiumi, Berlynu.

Mane ši knyga užkabino keletu temų – jaunuolio ir jo mamos santykiais, kai viskas vyksta žydų šeimoje, bet joje jau miręs tėvas. Mama viena augina tris jaunuolius, Elijas – vyriausias paauglys, siekiantis savarankiškumo, saviraiškos… kitaip, nei tai norėtų mama. Jaunuolio išgyvenimai, patirtys, reakcijos į apribojimus labai ryškios, pats autorius rašo, kad jis visą gyvenimą vedė užrašus, lyg ir dienoraštį apie tai, kas jam buvo išskirtinai svarbu. Matyt iš ten tas įspūdžių aštrumas, jis tikrai kviečia įsiklausyti, pajausti.

Sužavėjo autoriaus aprašytos jausminės reakcijos į meno kūrinius, kuriuos jis stebėjo muziejuose ir galerijose. Paveiksle atpažinęs ryškią neapykantą, supranta ją esant savyje. Prisimena aiškias akimirkas iš vaikystės… Šios būsenos aprašymas nuostabus. Kaip ir būsenų, kurias autorius patiria klausydamas to meto garsaus rašytojo ir filosofo Karlo Krauso paskaitų, arba susiliejęs su žmonių mase demonstracijoje. Tai man leido atpažinti ir ilgėtis tokių būsenų, žavėtis autoriaus pastabumu ir gebėjimu įvardinti…

Spalvoti personažai, kurių išskirtinumas suteikia kūriniui šarmo, kartu paskatina susimąstyti apie tokių reiškinių sąsajas su gyvenimu ir kūryba. Tiesiog iškyla vaizduotėje šykštuolio paveikslas, kuris aprašomas taip vaizdžiai, kad tiesiog išgirdau senio bildesį lazda, reikalaujant savo porcijos pasitenkinimui – kepsnio ir vyno. Ir tai visi jo poreikiai gyvenime. Tiesa, yra dar vienas – poreikis periodiškai gauti pluoštą pinigų stambiomis kupiūromis, kuriuos jis čiupinėja ir paslepia savo kambaryje. Paskui, išsigandęs kad gali apakti ir tuomet nematys savo pinigų, nusprendžia juos sudeginti. Grožisi degančiais pinigais, kaip puikiausiu pasaulyje vaizdiniu… Pasakojimas apie šį personažą baigiamas Dantės vaizdiniu – iš pragaro. Jis yra visai šalia mūsų, tas mūsų kuriamas pragaras, ar jaučiamas Rojus…

Knygoje jautriai aprašyta situacija, kai šeimoje auga neįgalus vaikas. Jis visiškai bejėgis, prikaustytas prie vežimėlio, tačiau turi guvų protą ir … studijuoja filosofiją. Man nuostabu buvo skaityti apie mecenatų tradicijas Vienoje, – yra žmonių, kurie nori padėti atsidūrusiems sudėtingose situacijose, kartu jie nori žinoti, ką jie remia ir kokius išskirtinius siekius turi gaunantys paramą. Taip ši šeima gauna „stipendiją“ sūnaus filosofijos studijoms, kurios užtenka visų pragyvenimui.

Čia tik keletas detalių, kurios man ryškiausiai įsiminė iš knygos. Knygą rekomenduoju mėgstantiems intelektualią literatūrą, gilius apmąstymus, lėtą skaitymą.

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s