Esu Irvino Yalomo knygų gerbėja, todėl jo autobiografinę knygą “Tampant savimi: psichiatro memuarai“ skaičiau su dideliu džiaugsmu. Pati savimi patvirtinu mintį, kad išgyvenant atskirtį (tegul tik dirbant nuotoliniu būdu) vienas iš būdų pailsėti ir atsigauti yra širdžiai mielos knygos skaitymas. Dalinuosi tik keletu detalių, kurios mane knygoje labiausiai užkabino. Žinoma, kiekvienas joje galite atrasti sau svarbius dalykus, kurie gali visai nesutapti su mano pastebėjimais. 








Ryšys su mama ir tėčiu

Skaitant I. Yalomo romanus, ne kartą užtikau užuominų apie jo sudėtingą ryšį su mama. Ji tokia tolima, bauginanti, o suaugusiam sūnui vis norisi išgauti jos meilės ir pasiekimų patvirtinimą. Šioje knygoje radau aiškiai išsakytą skaudulį – mamos negebėjimą džiaugtis, švelniai skleisti Meilę šeimoje. Ir senstančio sūnaus atgailą, – kad negebėjo pats būti empatiškas mamos nusiskundimams. Ypač skaudžiai nuskambėjo detalė romane, kai jau senokai palaidojęs mamą, kartą pakelės arbatinėje apžiūrėdamas šeimos fotografijomis padabintas sienas, rašytojas susigraudina… kokios tos fotografijos panašios į jo vaikystės šeimą, tuos nuvargusius pirmos kartos emigrantus, naujoje vietoje per vargą ir sielvartą kuriančius ateitį savo vaikams…

Graudus autoriaus santykis su savo tėčiu, jo apgailestavimas, kad jam esant gyvam, taip ir nerado laiko tėčio paklausinėti, pabūti atviriems, išsikalbėti… Štai taip – psichiatras, išklausantis tūkstančius žmonių nusiskundimų, atskleistų emocinių traumų ir visiems gebantis rasti paguodos ir paramos žodį… nespėjo dėmesio skirti savo mylimam tėčiui. Netgi nesugebėjo pasiteirauti, kaip jis jaučiasi čia, svetimoje šalyje, atskirtas nuo daugelio artimųjų… O ir apie holokaustą, kurio šiai šeimai pavyko išvengti, jis, antrosios kartos pabėgėlis iš Rusijos nenorėjo nieko girdėti / klausyti labai ilgai, iki pat savo senatvės…

Darni šeima ir kūrybingos asmenybės

Išskirtinai darni šeima – žydams gana įprasta. Štai Irvinas savo žmoną pažino dar mokykloje, ją įsimylėjo visam gyvenimui. Kartu jie nugyveno (ir tebegyvena) daugiau nei 60 metų. Išaugino keturis vaikus, visada dirbo, patys kūrybingai siekė karjeros universitete, o paskui – savarankiškoje kūryboje. Toks puikus duetas – medikas psichoterapeutas su prancūzų literatūros tyrėja. Aiškus sričių persidengimas, partneriavimas projektuose, kūrybiniai persidengimai. Labai gražus pavyzdys, nors jų duktė, kalbėdama apie tėvų šeimą pasakė, kad jų šeimoje visada svarbiau buvo darbas, veikla. Dėl jos tėvai atidėdavo dėmesį vaikams… Gal čia yra darnos raktas?

Terapija grupėse

Žinoma, susižavėjimą kelia autoriaus ieškojimai ir atradimai grupių terapijos metodikose. Tai, kad jis kažkuriuo metu nustojo domėtis farmakologinėmis naujovėmis, o dėmesį sutelkė į atvirą pokalbį, visišką atsivėrimą su klient, ar grupėje – man atrodo tiesiog nuostabu. Nors tuomet, kai jam teko minti šį takelį, buvo daug aplinkinių pasipriešinimo ir skepsio. O grupinė terapija paplito, atsirado jų įvairovė, imtos taikyti ne tik sergantiems, bet ir norintiems tobulėti sveikiesiems…

Apsilankymas Rusijoje

Labai keistas skyrius apie viešnagę Rusijoje. Jau XXI amžiuje, tapus įžymybe, autorius kviečiamas į daugelį pasaulio šalių pristatyti knygas, skaityti paskaitas ar pravesti seminarus. Kvietimą apsilankyti Rusijoje atsiuntusi organizacija užtikrino, kad pasirūpins autoriaus kelione. Taip ir buvo, tik … Europoje I. Yalomą pakvietė į asmeninį oligarcho lėktuvą ir pasodino kėldėje greta jo paties. Taikiai besišnekučiuodami jie ir nutūpė netoli Maskvos. Tik paskui psichologas sužinojo, kad vienas iš slaptų jo vizito tikslų ir buvo šis pokalbis lėktuve, kurio metu kiti tikėjosi specialisto konsultacijos pavargusiam turtuoliui… Na, ir kitos susitikimo detalės, kurios mums iš konteksto gerai suprantamos, tuo tarpu amerikiečiui jos pasirodė sunkiai suvokiamos…

Na, ir dar keletas mane sužavėjusių citatų:

„Vis labiau suvokiau, kad daugelio abejonių, varginančių mano pacientus – tokių kaip senatvė, netektis, mirtis, pagrindiniai gyvenimo pasirinkimai, profesijos ar sutuoktinio – daug įtikinamiau ėmėsi rašytojai ir filosofai, negu mano srities atstovai“

Iš Fr. Nietzche „Štai kaip Zaratrusta kalbėjo“: „O, gydytojau, sau pirma pagelbėk: tada ir sergančiam padėsi! Geriausia bus pagalba jam, kai savo akimis regėsi tą, kuris save pagydo“

„Transformuojanti jėga terapijoje yra ne intelekto kildinama įžvalga, ne interpretacija, ne katarsis, bet giluminis, autentiškas dviejų žmonių susitikimas“

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s