Alinos Bronsky romanas „Paskutinė babos Dunjos meilė“ mano manymu yra apie kantrias, nepalaužiamas ir išmintingas Rusijos moteris. O gal – vieną moterį, babą Dunją. Per jos personažą išsakomas susižavėjimas daugeliu, labai daugeliu rusių (o gal ir plačiau – sovietinių moterų), ant savo pečių tempusių (o gal ir tebetempiančių) didžią naštą.

Kas toje naštoje? – ogi nemeilė sau, agresija ir pyktis šeimoje, susitaikymas su „tokia dalia“, vargas atitarnaujant darbe ir valstybei – už nieką. Džiaugsmas švenčių proga gavus iš valdžios, ar iš viršininko šokoladinių saldainių, kuriuos gamina va čia, už autobuso, gabenančio į darbą, stotelės. Vaikų turi? – tai tavo nelaimė, juk pati norėjai, ištekėjai ir dabar – augink. Auštant juos šiaip taip prikeli ir paleidi į mokyklą, naktį grįžusi jau randi miegančius. Bet peržiūrėti sąsiuvinius, patikrinti, ar atlikti namų darbai – šventas darbas. Ir vėl karusele pirmyn.

Keistai romantiški prisiminimai

Neseniai skaičiau keletą knygų apie pasiaukojantį gydytojų darbą. Taip, ten jie irgi pervargę, neturi laiko, atsiriboję nuo pasaulio… bet čia kitaip. Čia savo darbą ilgametė medicinos darbuotoja apibūdina sekančiai: „esu automatiškai dirbantis aparatas, kuris perriša žaizdas, traukia stiklo šukes, gipsuoja lūžusias galūnes, guodžia verkiantį vaiką.“ Kadangi yra felčerė, tai dažnai tenka dirbti ir už kitus, “kai gydytojas su sesele užsidaro sandėliuke“ ir t.t. Tokia grubi kasdienybė, kuri tęsėsi beveik iki Dunjai sukako 70. Bet dabar visa tai – laimės akimirkų prisiminimai, nes paskui buvo Černobylis. Šio romano veiksmas vyksta „raudonojoje zonoje“. Kur vieną dieną gyventi tapo pavojinga, ir šią naujieną Černovo kaimo gyventojai, žinoma, sužinojo daug vėliau, nei tai turėjo sužinoti…

Likviduotojai, kompensacijos, gyvenimas nuomojamame kambaryje artimiausiame mieste (nes tik tiek gali mokėti iš pensijos) – ne Dunjai. Ji apsisprendė grįžti į namus. Nes norėjo mirti savo žemėje. Toks drąsus žingsnis įkvėpė ir kitus keistuolius – kaime vėl ėmė bruzdėti gyvenimai. Žinoma, personažai keistuoliai, dėl kažkokių priežasčių savanoriškai pasirinkę tokį gyvenimo būdą izoliacijoje.

Autentiškos detalės

Romane daug autentiškų detalių iš sovietmečio, daug tokių, kurios tapo aktualiomis vėliau. Miestai užteršti triukšmu ir žmonių gausa, kaime – per daug tylos ir spinduliuotės. Čia lankosi tik mokslininkai ir reporteriai. O keistuoliai žmonės raudonojoje zonoje… gyvena savo gyvenimą. Dunja ne tik mato, bet ir kalbasi su jau šią žemę palikusiais artimais žmonėmis ir net gyvūnais. Tokie graudūs epizodai kartu yra mistiški, autorė nieko apie juos neaiškina. Juk argi ne mistika – tiesiog gyventi šioje „kitiems draudžiamoje, spinduliuote užterštoje“ žemėje ir norėti tik ramybės?

Vertybės

Siužete labai daug išorinių įvykių, kurie sustiprina vertybių pasirinkimo ar ignoravimo klausimą. Užmušamas žmogus, kuris babai Dunjai pasirodo blogas. Netikęs. Ir ji eina tai jam pasakyti. Šis puola seną moterį, o ją apgina toks keistai išprotėjęs, vos pajudantis kaimo gyventojas. Kaip čia su vertybėmis? – labai painus klausimas…

Graudžiausia pasakojimo linija man yra apie šeimos ryšius. Štai Dunja išaugino du vaikus, ir duktė išvyko gyventi į Vokietiją. Ten sukūrė šeimą, turi dukterį. Augusi tokiomis nelengvomis sąlygomis sovietmečiu, ji vis tik yra prisirišusi prie mamos, nori ja rūpintis (kaip tai daro – kita tema). O jos duktė (Dunjos anūkė), auginta turtingoje šalyje, gydytojų šeimoje, nuo paauglystės maištauja prieš šeimą, kurioje tėvai išsiskyrė, “yra laisvi savo pasirinkimuose.“ Laura, vienintelė babos Dunjos anūkė ir asmuo, kuriai skirta visa šios senos moters meilė, jau paauglystėje svaiginasi alkoholiu, priešgyniauja… ir pabėga iš namų (man kilo tam tikros sąsajos su romanu apie amerikiečių idealią šeimą „Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau…). Dunja nenori vykti pas dukterį, net tuomet, kai jai labai blogai, o duktė viską parengė išvykimui. Ne, Dunja apsisprendžia grįžti namo. Nes nori ten ir tik ten numirti… Šis prisirišimas prie gimtinės, savo šaknų, mane labiausiai palietė. Nesu tikra, kuria linkme eina pasaulis, pasirinkdamas asmeninę laivę, klestėjimą, kraustymąsi paskui nepasiekiamą laimę….

Skaitydama šią knygą, pradžioja galvojau, kad biblioterapinė ji man todėl, kad galiu kartas nuo karto atsidusti „kaip vis dėlto mes gerai gyvename“… Kuo toliau, tuo ši mintis tolo, ir ėmiau galvoti apie tai, kad prisirišimas prie gimtinės yra labai svarbu. Kad tai vertybė, kurios netenkame. Ir pagalvojau – o gal čia ir yra ta paskutinė babos Dunjos meilė…

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s