Mark Haddon romanas „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ man nebuvo juokingas. Taip sakau dėl to, kad jį perskaičiau iš rekomendacijų apie linksmas, juoką ir gerą nuotaiką inspiruojančias knygas. Bet šis tekstas praplėtė mano suvokimą apie tai, kaip reiškiasi Aspergerio sindromas (viena iš autizmo formų). Todėl knygą galiu įvardinti biblioterapine.

Romano pagrindinis herojus Kristoferis istoriją pasakoja nuo savęs. Kas nutiko, kaip jis elgėsi, ką suprato, kaip skaudėjo ir ką jis darė. Neįprasta tai, kad aprašomi keistai iškreiptos tikrovės atspindžiai tarsi savaime suprantamas dalykas. Kaip nematomas kontekstas, nejaučiama aplinka ir reaguojama tik į savo jausmus (baimę, nesaugumą, norus), visai nekreipiant dėmesio į kitiems daromą įtaką, keliamus nepatogumus ar net skausmą.

Tikriausiai juokingais turėtų būti epizodai, kaip Kristoferis ramina save – savo įaudrintą protą, didelį nerimą jam keliančiose situacijose. Vienas iš būtų – skaičiuoti mintinai, arba spręsti sudėtingas lygtis, mintyse braižant modelius ar kitaip struktūruojant pasaulį. Taip protas nukreipia dėmesį nuo nesaugios aplinkos, atsiriboja nuo pasaulio… Bet man tai visai nejuokinga. Man gaila Kristoferio, jo tėvų, kitų žmonių, kurie turi šį paauglį aptarnauti, pridengti, užstoti… suteikti jam sąlygas gyventi ir reikštis. Ir jokio jausmo atgaliniam ryšiui, tik trumpa ramybė iki kils kita Kristoferio protui nesaugi situacija…

Daug minčių sukėlė apmąstymai apie normalumą – nenormalumą, prisitaikymą prie kitų ir to reikšmę. Pagalvojau ir apie tai, ar šis sindromas vystosi iš kartos į kartą? – tarsi iš tėvų poelgių irgi galima įtarti kažką panašaus turėjus… Apie tai, kaip sunku išlikti šeimai, kai visi linkę daugiau galvoti apie save, bet ne apie kitus. Šioje šeimoje dar yra kartais galvojama apie bendras šeimos vertybes, o kas bus, kai šeimą sukurs jau Kristoferio kartos žmonės? Jo svajonėse yra troškimas puikiai išlaikyti matematikos egzaminą, uždirbti pinigų ir sugebėti nusisamdyti auklę, kuri jį prižiūrėtų… arba sukurti šeimą. Kas prižiūrės visą šeimą? Kaip klostysis labai protingų, teoriškai sumodeliuojančių pasaulį, žmonių gyvenimas praktiškai…

Matydama keistai besielgiantį vaiką, tikiuosi, dabar jį geriau suprasiu. Gal jam per daug neramu vien dėlto, kad aplink per daug žmonių ar triukšminga… Ir dar žinosiu, kad tokių vaikų pašaliniai negali liesti, iš viso geriausia – nekreipti dėmesio. Va taip ir daromės – atskirų individų susitelkimu, kurį kažin ar galima pavadinti bendruomene….

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s