John Fowles romaną „Prancūzų leitenanto moteris“ man norisi apibūdinti, kaip kūrinį apie moteriškumo kaitą visuomenėje. Žinoma, kad tai ir apie meilę. Nes moters ir vyro santykis dažniausiai būna apie meilę, net ir tuomet, kai ta meilė arba visai neįvyko, arba įvyko kitaip, nei tai gali priimti to meto visuomenė. Sakyčiau, kad šių dienų diskusijos apie Stambulo konvenciją kažkaip susišaukia su romano herojų įtampomis.

Jau pavadinimas skelbia, kad tai bus kažkas laužančio tradicijas, nes tai kariškio moteris, ne žmona ar mylimoji, sužadėtinė… bet moteris. Provincijoje ją vadino paniekinančiu būdvardžiu, nes ji … neatsargiai globojo sužeistą kareivį ir, šiam pasveikus, nuvažiavo į jo laiške nurodytą vietą. Žinoma, savo pažado pasiimti kartu, leitenantas neįvykdė… Ir jai teko grįžti atgal. Pagal to laiko papročius, nors ir išsimokslinusiai, gerai dirbančiai jaunai guvernantei beveik neliko galimybių tęsti savo veiklą. Be to, ji turėjo daug žmogiško orumo – kas tuo metu buvo leidžiama tik aristokratams… Paprastiems mirtingiesiems išsilavinimas ir orumas nebuvo prie veido… tai trukdė rasti kitą darbą, tiesiog gauti kitokių pajamų, nei… pardavinėjant save.

Bet Likimas lėmė kitaip. Buvusi šeimininkė išlaikė pagarbą guvernantei, net kažkiek prisidėjo, kad ji gautų darbą, tiesa, tam įtakos turėjo ir kunigo tarpininkavimas. Taip Sara gavo naują darbą, ir naują šeimininkę, kuri pasižymėjo išskirtiniu religingumu ne gerąja to žodžio prasme. Gyvenimas tokioje aplinkoje, su tokia reputacija, Sarai nebuvo lengvas.

Sužadėtuvės ir vestuvės

Kita siužeto istorija – apie mokslininką aristokratą ir jo sužadėtinę. Čarlzas pasižada pirklio dukrai, o gal – jos tėvui. Mat čia jau – priimtinos visuomenėje tradicijos. Jauna panelė kartu su vedybomis gaus ne tik puikų kraitį, bet ir titulą. Tai išskirtinai svarbu jos tėvui. Po įvairių nutikimų, susijusių su prieštaringais įsivyravusiai moralei poelgiais, vestuvės išyra. Nes Čarlzas nori išlikti džentelmeniškai teisingas – jeigu jau įsimylėjo kitą, atidavė jai save, tai sužadėtuvės turi nutrūkti. Pasirodo, tai daug sudėtingiau nei galima įtarti, sunkiau nei šiais laikais – išsiskirti…

Naujas meilės priepuolis

Įsiliepsnoja meilė tarp Čarlio ir Saros. Neleistina, nepateisinama, bauginanti. Įdomu, kad provincijos gydytojas tokius jaunos merginos veiksmus ir jausmus, vadina liga. Kuri gydoma psichiatrinėje ligoninėje vidurių laisvinamaisiais… Gydytojas pateikia ir kitokių įžvalgų, kaip derėtų džentelmenui elgtis ir palikti… tą šėtono apsėstą moterį. Bet įsimylėjusieji elgėsi kitaip. Turbūt netikėčiausia, kad ta Meilė nesibaigė tragedija, buvo kitaip.

Kai romanas turi daug pabaigų

Įdomi kūrinio detalė. Man ji patiko, sukėlė daug minčių, tame matau daug galimybių aptariant kūrinį. Pirmąkart romano pabaiga išdėstoma likus 150 puslapių teksto. Logiška tradicinė romanų herojų tolesnio gyvenimo apžvalga pagal daugmaž įprastas visuomenėje taisykles. O paskui – autorius grįžta ir nuo sustojimo vietos vysto kitus Likimo vingius. Pastarieji neatspindi to meto taisyklių, prieštarauja daugumai įprastų elgesio normų. Paklydimai, kančia, apsisprendimai… Daug daugiau skausmo, nei laikantis tradicijų… Bet kiti keliai, kiti atradimai. Man netikėčiausias buvo pačios Saros kelias – į kitokį moteriškumo atradimą. Tampant pasiturinčia, laisva moterimi, galinčia iš naujo rinktis – kuriuo čia keliu pasukti. Išlaikytas orumas, drąsa ir kartu… pasiryžimas išlikti laisvai. Kažin, ar tai įmanoma? Juo įdomiau, kad ir šioje pabaigoje autorius pateikia dar keletą variacijų… rinkitės, diskutuokite…

Apie religiją ir tikėjimą

Ši tema nėra pagrindinė, jai romane neskiriama daug vietos. Bet kai kurie pamąstymai man labai įstrigo. Noriu pacituoti vieną jų. Gal tai susiję su artėjančiom šv. Velykom…

„Netikėtą praskaidrėjimo akimirką jis išvydo tikrąją krikščionybės esmę: ne šlovinti šį barbarišką paveikslą [nukryžiuotą Jėzų], ne savanaudiškai jam lenktis dėl naudos – nuodėmių atleidimo, bet sukurti tokį pasaulį, kuriame išganytojas galėtų nužengti nuo kryžiaus ir stoti prieš visus žemės vyrus ir moteris ne agonijos iškreiptu veidu, bet su giedra šypsena, džiaugdamasis jų laimėta pergale, pakeitusia juos pačius“ (p. 347)

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s