Papasakota istorija skaudina, bet kartu rodo išsilaisvinimo kelią

Apie Edith Eger autobiografinę knygą „Pasirinkimas“ tikrai girdėjau jau ne kartą. Bet kažkaip ji vis praeidavo pro suvokimo lauką, neužkliūdama. Dabar galvoju, kad tai lėmė didelis vidinis pasipriešinimas nesiliesti prie tikro skausmo. Bet ši istorija ne tiek skaudina, kiek rodo išsilaisvinimo kelią. Ne tik iš karo prievartinės aukos sindromo, bet ir iš daugelio kitų traumų, patiriamų ir taikos metu, kasdienybėje.

Holokaustas, Aušvico ir kiti lageriai, išgyvenusiųjų siaubą patirtys labai skaudžios. Bet E. Eger atskleidžia ne tik skausmą, bet ir savo vidinį virsmą, per kančią įgytą išmintį, kurios dėka nori pagelbėti kitiems. Knygą rašė ne tik karo nusikaltimų auka, bet savo patirtį transformavusi psichologinės pagalbos profesionalė. Tai lemia, kad skaudžios detalės skaitančius moko įsiklausyti, pajausti negatyvaus elgesio priežastis ir numatyti galimybes pasikeitimams.

Karo siaubas po karo

Man pasirodė labai svarbu, kad karo meto patirtis sudaro tik dalį turinio. Daugiau kreipiamas dėmesys į vyksmą, karo baisumams pasibaigus. Kaip gyventi su traumine patirtimi, kaip įsilieti į normalų gyvenimą? Tai aktualu daugeliui. Nes grįžtančių iš karo lauko, tegul ir perkeltine prasme, yra nuolat.

Šeima, vertybės, auklėjimas – šioms temoms romane skiriama daug dėmesio. Pasakodama savo, ar kieno kito traumų istorijas, autorė gilinasi į tai, kaip mes jaučiamės šeimoje? Kokius žodžius ten dažniausiai girdime, dėl ko sielojamės? – kad mus nevertino, kad privertė kažką daryti, tarsi norėdami gero, kad buvome pašaipos objektu, tarsi juokaujant, o mums tie juokeliai skaudino širdį. Ir kaip visa tai galime pakeisti, patirtį panaudodami vystymuisi, o ne savigraužai ar niekinimui.

Kančios pozityvi jėga

Labai stipri, daugeliui galinti tapti biblioterapine knyga. Ji turi panašumų į V. E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“, nes čia taip pat einama link kančios transformacijos. Edith Eger patirtį atskleidžia moteriškai, subtiliai ieškodama išeičių ne tik savo praeities skausmą įprasminti ir pakeisti, bet ir suteikti Vilties daugeliui pasimetusiųjų kasdienybėje.

Keletas man labai suskambėjusių citatų:

„Reiklumas sau yra įsitikinimas, jog esi sugadinta prekė. […] Mėginimas kovoti su žema saviverte iš tikrųjų tik didina savo nevisavertiškumo jausmą“ (p. 205)

Galima gyventi tam, kad keršytum praeičiai, arba tam, kad turtintum dabartį“ (p. 208)

 „Skausminga patirtis nėra kliuvinys – ji yra dovana. Ji suteikia mums perspektyvą ir prasmę, galimybę rasti savo unikalų tikslą ir stiprybę“ (p. 277).

„… didžiausias kalėjimas yra mūsų pačių galvose ir kišenėje mes turime raktą į laisvę – norą prisiimti visišką atsakomybę už savo gyvenimą, norą išdrįsti, liautis save kaltinti ir susigrąžinti nekaltumą, priimti ir mylėti save tokius, kokie iš tikrųjų esame – žmogiškus ir netobulus“ (p. 314).

Daiva Janavičienė

Vienas komentaras “Pagalba ir nukentėjusieji

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s