Katės gerai pažįsta žmonių gyvenimą

Rusų autorių literatūra man artima, suprantu jos kontekstą, nors gal jau ir ne visą… Grigorij Služitel romanas „Savelijaus dienos“ mane sužavėjo. Katiniško gyvenimo filosofija apie savo ir šeimininkų gyvenimą, aplinką, kasdienybę, jausmus. Apie katinišką neprisirišimą, vėl ir vėl pasiryžtant viską pradėti iš naujo…

Pasakojimas katino akimis – iš karto intriguoja. Pasakotojui įdomu ir tai, kas dedasi jo galvoje, ir jo giminaičių – sesučių, mamos, tetos, ir visai lig šiol nematytų katinų mintyse… Jis kiaurai mato ir visus savo šeimininkus, – kurie jį pasisavina nuo gatvės, tarsi taip ir turi būti, – paima ir nusineša… į patogų, bet apribotą ir … nuobodų gyvenimą. Kol viskas nauja, – nėra kada nuobodžiauti. Tenka susipažinti su kertėmis, paslaptingais jų gyventojais – šlepetėmis, vorais, dulkių kamuoliukais… Kad ir nelabai nori – tenka pažinti ir pačių šeimininkų priešistorę – nes tai lemia priežastį, kodėl jis atsirado būtent čia ir kada jau ateis graudi atsisveikinimo valanda. Kurios Sava paprastai nelaukia, tiesiog jai artėjant, pats palieka namus…  

Katinui tenka visokių išbandymų – patirti ne vieną operaciją, suvokti, kad negalės turėti palikuonių, bet vis tiek pamilti. Tada, kai jau gyvenimas jį gerokai aplamdė, tikrąja to žodžio prasme. Keliaudami su katinu Sava per Maskvą, pažįstame tam tikrą sluoksnį šalia kačių esančių gyventojų – ir pasiturinčių, ir nelabai turinčių duonos sau, bet visada atrandančių kažką vargšui katinui… Patiriame ir baisią skriaudą iš pikto žmogaus, kuriam mušti silpnesnį, matyt, gyvenimo paguoda… Iš karto atsiranda ir gelbėtojai, emigrantai kirgizai, kurie sumoka didžiąją dalį atlyginimo, kad sumokėtų už katino operaciją … ir dar daug ką teko patirti skaitant šį jautrų romaną, kaip tikram gyvenime. Kai tenka kovoti už save, padėti kitiems, sprukti nuo grėsmės… ir vėl iš naujo eiti į naujus gyvenimo verpetus.

Jausmingas, gana šviesus, nors ir su liūdnoka pabaiga romanas. Nors gal ta pabaiga ir ne liūdna, gal .. tokia pasakiška. Kai miršta tavo mylimoji, kokia gi prasmė lieka tęsti katinišką gyvastį… Va toks jausmingas finalas, ir ne tik jis, visa knyga … klausia ir ieško tikro atsakymo širdimi. Apie gyvenimą.

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s