Jeigu nežinai, ką reiškia oriai gyventi, net žydėjimas skirtas išgyvenimui

Buvusios socialinės darbuotojos Colleen Hoover romanas „Mes dedame tašką“ apie meilę ir agresiją, šeimoje perduodamą elgesio modelį, realias pastangas suprasti tokias situacijas ir jas keisti. Knygos bibliotekoje teko laukti apie pusę metų, net neprisimenu, kodėl norėjau ją paskaityti. Gal todėl, kad skelbiama knygos viršelyje, knyga  platformoje Goodreads 2016 metais išrinkta geriausiu metų romanu apie meilę? Jeigu taip – tai meilė čia ne tokia, apie kurią svajojam, norim patirti, ar skaitome dėl to, kad norime pasisemti gerų emocijų… Iš kitos pusės – tekstas gali tapti biblioterapiniu toms, kas išgyvena agresiją šeimose, bet jos nepripažįsta arba neatpažįsta situacijos sudėtingumo.

Agresijos elgesio modelis yra išmokstamas ir kartojamas. Tiesą sakant, tai nėra super parašytas kūrinys, mano akimis žiūrint, siužetui daug kur trūksta logiškumo, jis perkrautas veikiančiais herojais. Tikriausiai ir geram literatui sunku pavaizduoti teigiamą herojų, tai nelabai pavyko ir šį kartą. Tačiau svarbūs temai pergyvenimai, patiriamos emocijos, pasimetimas atskleisti puikiai. Sudėtingas susivokimo situacijoje procesas yra labai įtraukus, jausmai ir vyksmas aprašomas įtaigiai. Skaitant akivaizdu, kaip sudėtinga rinktis – tarp jaučiamos meilės (ir traukos) kitam žmogui, vis grįžtant į neseniai išgyventas puikias santykių akimirkas ir suvokimo, kad vieną kartą peržengtos ribos ir pasireiškusi agresija tikriausiai sugrįš… nežiūrint į tai, kad praėjus kuriam laikui, agresorius gailisi ir atsiprašinėja. Žinoma, jis linkęs įvykį ir pasekmes slėpti nuo kitų, todėl nori kad patyrusi agresiją meluotų apie tai, kas atsitiko. Deja, net ir pati auka dažnai tiek pasimetus, kad sutinka dalyvauti „šiame teigiamo savo ir šeimos įvaizdžio spektaklyje“. Labai skausmingas atradimas – kad tik pati savo kailiu patyrusi situacijas, suaugusi moteris ima suprasti vaikystėje ne kartą matytas scenas tarp tėvų. Svarbios mintys, kurias perduoda autorė – kad elgesio modelis kartojasi. Ir kad toks siaubas iš vaikystės gresia ir tavo vaikams… Kiek kontraversiška, bet gal ir teisinga mintis – kad dažnai agresiją liejantis ant žmonos vyras visai kitaip elgiasi su savo dukterimi. Nesu tikra tuo, kaip teigiama šioje jausmų dramoje, kad šeimai iširus, tarp tėvo ir dukters lieka geri, normalūs santykiai (jeigu tokie palaikomi). O visiems gyvenant ir apsimetinėjant kartu, duktė tiek nekenčia tėvo, kad net negali su juo adekvačiai bendrauti ir dėl to abiem būna dar blogiau…

Sudėtingas siužetas ir viltinga pabaiga. Gal romane aprašytos ir mūsų šalyje moterų patiriamos situacijos yra skirtingos, bet jaučiamos emocijos ir visa elgesio modelio struktūra – tikriausiai panaši. Todėl tikiu, kad siužetas ir kai kurios išlaisvėjimo mintys ne vienai, atsidūrusiai panašioje situacijoje, gali padėti iš šalies pamatyti savo situaciją ir pagelbėti apsisprendžiant priimti orų sprendimą. Man atrodo svarbu, kad romanas baigiamas viltingai, o knygos pabaigoje autorė pateikia pastabą, kaip atskirą daug paaiškinantį faktą apie savo ir savo mamos asmeninės patirties įterpimą siužete. Apie tai, kokie atradimai ją paskatino sukurti siužetines linijas romane. Na, ir tai, kad „taškas situacijoje“ padėtas net ne dėl savęs, o dėl savo vaikų ateities.  

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s