Katino ir jo šeimininko gyvenimas Japonijoje

Hiro Arikawos romanas „Keliaujančio katino kronikos“ – tarptautinis bestseleris. Jis man priminė neseniai skaitytą rusų romaną apie katino gyvenimą, tačiau tuo pačiu – ir klasikinę biblioterapinį romaną „Poliana“. Keistas sugretinimas? – tikrai, šiek tiek keistas.

Nelengvai skaitėsi, kol tikrai įsitraukiau į pasakojimą, jau ir įpusėjau knygą. Keistas, subtiliai glaustas, ko gero, japoniškas, pasakojimo stilius. Trumpi, nevaizdingi sakiniai, jeigu kalbama apie jausmus – tai daugiau nutylima, nei pasakoma. Keistai keičiasi pasakotojai – tai knygos herojaus vaikino Satoru, tai katino Nana lūpomis. Pereinama be įspėjimo, tarsi savaime jų jausmai, įvykio matymo laukas persipina, kryžiuojasi, susipina. O dar ir kitų herojų mintys įsiterpia, tai iš praeities, tai čia vykstančių įvykių skirtingi suvokimai… vis man trūko vientiso vaizdo – tai kokiu tikslu visa tai vyksta?

Ir tik pabaigoje pradedi suvokti, kodėl vyksta ta įdomi katinui ir sunki (kita vertus – maloni) kelionė po Japoniją ir po savo (Satoru) gyvenimą. Labai neįprasta, kai pasakojimo ašis, sunki šeimininko liga, išaiškėja tik pasakojimo pabaigoje. Per visą pasakojimą iki tol – tik aukštinamas Satoru gerumas visiems ir visada, ypatingai – augintiniams. Bet ne tik jiems, ir visiems romane aprašytiems personažams – vaikystės ir jaunystės draugams, anksti mirusiems tėvams, jį auginusiai tetai… Nors aiškiai suvoki, kad tie žmonės Satoru suteikė daug daugiau progų skųstis, būti nepatenkintu ar bent jau įsižeidusiu – jis visada elgėsi kitaip. Tiesiog mokėjo pasidžiaugti tuo, kas buvo gero. Kad jį užaugino, kad suteikė pastogę, kad buvo kartu…

Žinoma, katino gyvenimas Japonijoje skiriasi nuo to, kuris aprašytas ruso knygoje. Ir vis tik abi knygos duoda peno suvokti silpnesniųjų pasaulį, pajusti norą globoti, bent jau neskriausti šalia esančių gyvūnų. Kartais jie būna stipresni už žmones. Ir ištikimybės, kantrybės, o gal ir meilės parodo daugiau… Kita vertus – tai klasikinė našlaičių Likimą išaukštinanti istorija. Apie sunkų gyvenimo kelią, kuriuo jie moka pasidžiaugti, savo pavyzdžiu padeda kitiems atrasti nelengvas gyvenimo tiesas.

Knyga tinka visiems mėgstantiems knygas apie gyvūnus, taip pat – pasiilgusiems nuoširdžių jausmų.  

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s