Kiekviena knyga – naujas Likimas?

Matt Haig romano „Vidurnakčio biblioteka“ laukiau iš anksto, jau girdėjau apie jį iš skaitančių anglų kalba. Man patiko šio autoriaus autobiografinė knyga „Kodėl verta gyventi“, žinau, kad M. Haig knygas JK ligoninėse naudoja pasyviajai biblioterapijai, ten ligoniai jų klauso (įskaitė pats autorius) arba skaito per specialiai gulintiems sukurtą patogiai pasiekiamą ir reguliuojamą skaityklę. Per daug išankstinių lūkesčių …

Įdomi idėja…

Vidurnakčio biblioteka – mistinė erdvė, kurioje atsiduria… nusprendusi negyventi jauna, daug galėjusi pasiekti gyvenime ir daug dalykų pametusi pakeliui Nora Sid. Ir kuo tik ji nebuvo – vos netapo olimpine plaukimo čempione, bet nusprendė, kad tai ne jai. Tai tėčio, ne jos noras. O ji negali pakelti tiek dėmesio, kiek jo skiriama laimintiems sportininkams…

Ji vos netapo roko žvaigžde – kartu su broliu ir jo draugais įkūrė grupę, jiems sekėsi, Nora tapo grupės siela ir kūrė puikius šlagerius… kol nusprendė, kad tai – ne jai, ir paliko grupę…

Šie ir kiti apgailestavimai dėl to, kas neįvyko, labai slėgė ir sekino merginą. Ir ji apsisprendė… geriau nebūti. Štai taip ji pakliūva į vidurnakčio biblioteką, čia sutinka savo mokyklos bibliotekininkę, kurią ji prisimena, kaip šiltą, ją užjautusį ir supratusį, ne kartą paguodusį žmogų. Tuomet, kai Norai buvo sunku tikrajame gyvenime. Štai ir dabar bibliotekininkė atveria kitokius lobius – didelį rinkinį gyvenimų, kuriuos mergina galėjo nugyventi. Tiesiog dabar reikia nuspręsti, kurį įvykį norėtum keisti, bibliotekininkė parinks knygą ir atsidursi šito pasirinkimo pasekmėje. Patirsi kito gyvenimo pasirinkimo įvykių tėkmę…

Idėja siužetui patraukli. Tikrai daug galimybių, ką rinktis? Kaip dėl tavo sprendimo klostysis kitų likimai? Ar pakeitusi vieną apsisprendimą, būsi laiminga? – tikrai daug galimybių apmąstymui.

…bet kažko pritrūko

O siužetą skaitant, nepatyriau to užburiančio skaitymo džiaugsmo… Gal jau per naivios atrodo svajonės, per klaidūs apsisprendimai ir jų pasekmės, neįtikinami siužeto vingiai, net jeigu jie galėjo būti visokie stebuklingi. Gaunasi, kad vienur nuobodu, kitur – per sunku, trečiam gyvenime tave skriaudžia, o kitur – tu nelabai sutari su idealia šeima… Ir kažkaip svarbiausia… įsilieti į kito gyvenimo tėkmę, susigaudyti ryšiuose, jausmuose, praeities nulemtuose dabarties įvykiuose. Argi tai įmanoma iš vis? Įkristi į naują gyvenimą su šio gyvenimo patirtimi ir sklandžiai įsilieti į čia ir dabar vykstantį gyvenimą?

Galbūt tikėjausi gilesnių apmąstymų apie mūsų įtaką likimo vingiams, gyvenimo prasmės, tikslo paieškų, atradimo. Matyt to ir pritrūko. Sustabdytas gyvenimas – mano supratimu, galėtų būti skirtas pamatyti prasmę to, kas įvyko. Sąsajas likime, kitų kelius. Šiame romane taip ir liko ieškojimo poreikis. Bet atradimai skirti patvirtinimui, kad visur skauda. Visi keliai turi savo trūkumų, skausmų ir džiaugsmų.

Keletas terapinių atradimų iš sustabdyto laiko: „Vienintelis būdas išmokti yra gyventi“. Ne apgailestauti, ko nepadarei, ar padarei ne taip. Tai jau praėjo ir „murkdytis nugrimzdus į savigailą“ tikrai ne geriausia išeitis.

Knygą rekomenduočiau ieškantiems savęs ir niekaip neapsisprendžiantiems, o po to – apgailestaujantiems. Juk tokių tikrai nemažai. Gal ši knyga padėtų susimąstyti, kad svarbiausia vis tik – veikti, matyti šalia esančius ir suvokti, kuo jiems gali padėti. Kartais tai labai svarbu ir nelengva.

Vis tik manau, kad tai romanas jaunesnio amžiaus skaitytojams, gal net paaugliams…

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s