Japoniškas subtilumas ne tik matematikoje

Japonų rašytoja Yoko Ogawa yra apdovanota ne viena literatūrine premija. Jos romane „Begalinė lygtis“ tiesiogiai apie jausmus nekalbama, tačiau visas tekstas man skaitėsi, tarsi poezija. Glausti sakiniai apie kasdienį vyksmą, po kuriuo nuspėjami jausmai, intuityvus kito žmogaus pajautimas … ir pasaulio tvarka matematikos formulėse.

Jautrumas kitam žmogui – čia svarbiausia. Žmogiškas ryšys tarp paslaugas teikiančios namų tvarkytojos, jos sūnaus ir tų paslaugų objekto – sergančio matematikos profesoriaus. Jo liga – ypatinga, ne visai fizinė, akivaizdžiai nematoma. Po traumos yra sutrikusi profesoriaus trumpalaikė atmintis. Po 80 minučių nebuvęs jo matomoje ir jaučiamoje aplinkoje žmogus, išnyksta iš atminties. Kontaktą reikia megzti iš naujo… Ir profesoriaus bendravimo maniera įdomi – jis teiraujasi sutiktojo gimimo dienos, batų dydžio ir kt. skaičiaus išreiškiamų dalykų… nes per tai sprendžia apie žmogų, turi ar neturi jis kažkokių matematinių paslapčių, dorybių, paslapčių…

Man matematikos grožiu sudėtinga žavėtis, bet išdėstytas mintis beveik pavyko sekti, suprasti logiką, gal net ir pajusti magiją – kaip sprendžiamos lygtys, atrandamos formulės…

Jausmai ir siužetas

Siužetas daugiausia apie kasdienybę – kaip ateinanti namų šeimininkė tvarkosi, gamina maistą, šiek tiek kalbasi su profesoriumi. Kaip pasireiškia jo atidumas vaikams ir kaip užsimezga jo šilta nuostata ateinančios šeimininkės sūnui. Iki to laiko profesorius buvo sudėtingas klientas, iš kurio šeimininkės vis neapsikentusios išeidavo, šį kartą jis yra suprastas. Bet tai kliūva už paslaugas mokančiai svainei, įtarusiai kažką nederama tokioje įvykių eigoje. Ir paslaugas teko nutraukti, o paskui – ir vėl atstatyti, nes geresnės patarnautojos kaip ir neatsirado…

Jausmai vaikui – romane matome, kaip svarbu su vaiku užmegzti ryšį, kaip svarbu atrasti kas domina abu – dešimtmetį berniuką ir senyvą, ligotą senyvą žmogų. Ir tai – beisbolas. O per bendrą pomėgį užsimezga ir berniuko pagarba matematikai, vėliau jis studijuoti pasirenka būtent ją. Jautriai aprašytas be tėvo augančio vaiko ir senyvo, ligoto, be atminties, žmogaus tarpusavio ryšys. Žavi nuostabus vaiko gebėjimas intuityviai reaguoti, neįžeidžiant seno žmogaus, ieškant jam galimų malonumų – kartu apsilankyti varžybose, švęsti gimtadienį, spręsti lygtis…

Drąsiai rekomenduoju šią knygą, kaip biblioterapinę jausmams, tarpusavio santykiams, harmonijai atstatyti. Na, nebent labai priešinatės matematiniams veiksmams ir formulėms, bet net ir tuo galite netyčia susižavėti, nes matematika čia yra priemonė palaikyti vidinę darną pažeistoje sieloje …

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s