Iki perskaitant Patrik Svensson knygą „Apie ungurius ir žmones“, ungurys man asocijavosi tik su nelabai skania, riebia žuvimi iš vaikystės prisiminimų. Nelabai malonūs, tiesą sakant, prisiminimai. Todėl niekada nebūčiau įtarusi, kad ungurys yra kažkokia išskirtinė paslaptis, kurios atskleidimui ne vienas mokslininkas skyrė daug energijos, laiko, užsispyrimo. Pradedant Aristoteliu, keletu mokslininkų – gamtininkų, kurių aš nežinojau, ir netgi Froidu, – labai domėjosi paslaptingu ungurio gyvenimu. Skaityti apie tai man patiko, todėl ir kitiems rekomenduoju.

Tai nėra tipiškas romanas, nors ir vien mokslo populiarinimo knyga jos irgi nepavadinsi. Tai kažkas apjungiančio mokslo žinias, tėvo ir sūnaus santykių atspindėjimą, žmonių pastangas įspėti ungurio mįsles ir filosofinius apmąstymus. Ar tai žuvis, o gal žinduolis? Kaip ir kodėl yra taip, kad visi unguriai neršti plaukia į Sargasų jūrą, o kiek paaugę palikuonys vėl pasuka link skirtingų pasaulio vietų? Šie ir dar daug klausimų keliama ir į juos atsakoma knygoje – moksliškai, konkrečiai, tarsi enciklopedinėmis žiniomis. Kita vertus – vaikui visai nesvarbūs tokie klausimai, jam daug svarbiau, kad tėtis vedasi prie upės ir moko, kaip pagauti ungurius – tai irgi aprašoma šioje knygoje. Kiek daug yra žvejybos būdų, visi jie tokie paslaptingi, pilni nuotykių ir … betarpiško gamtos pažinimo. Ir šiek tiek – santykių, buvimo kartu su tėčiu, kuris, pasirodo, pats neturėjo tokios galimybės, – žvejoti kartu su savo tėčiu…

Filosofiniai gyvenimo patirties intarpai

Pamąstymai apie gyvenimo, buvimo kartu prasmę, apie tai, kodėl reikia gaudyti ungurius, kada tai reikia daryti užsispyrusiai iki galo, o kada – paleisti jau pagautą žuvį… Klausimai, tikriausiai, kyla jau suaugusiam, patyrusiam rašytojui, prisimenančiam vaikystę, buvimą šalia tėčio, šiam ne žodžiais, o pavyzdžiu perteikiant gyvenimo pamokas.

Labai įdomūs gamtos dėsnių ir žmogaus gyvenimo sugretinimai, kylantys iš apmąstomų situacijų. Štai mokslininkas Johannesas Schmidtas taip įsijautė į ungurių metamorfozių tyrinėjimus, kad ilgiems metams kitką pamiršo. Tyrimus kurį laiką atidėti jį privertė tik … I Pasaulinis karas. Tuomet jau tapo neįmanoma plaukioti vandenynu ir rinkti bei mikroskopu tirti ungurio lervas. Tačiau karas baigėsi, ir mokslininkas vėl grįžo tęsti tyrimų. Neįtikėtinas užsispyrimas, kai pagalvoji. Ir įdomu, kad baigęs tyrimus, mokslininkas netrukus mirė nuo peršalimo komplikacijų, tarsi per ilgus sunkaus darbo vandenyne metus, niekada ir nesirgo… Šis ir daugelis kitų knygoje minimų pasakojimų, kelia klausimą – ar tikrai taip jau užsispyrusiai verta ieškoti atsakymo į kažkokius klausimus? Juo labiau, kaip knygos pabaigoje autorius apmąsto – ungurių nykimas prasidėjo ne dabar, o kažkada, kai pradėta intensyviai jais domėtis…

Užsispyręs tikslo siekimas

Unguriams ir jų tyrėjams tikrai būdingas neįtikėtinas užsispyrimas. Daryti iki galo, per daugelį „negaliu“, panašiai kaip ungurys plaukia neršti, apeidamas visas kliūtis, pasislėpdamas nuo jį sekančių, netgi – gebantis atgyti tuomet, kai kitiems atrodo tikrai miręs…

Deja, paskutinių tyrimų duomenys jau sako, kad toli gražu ne visi unguriai pasiekia tikslą, bet gal taip buvo ne visada, o yra tik dabar? Unguriai nyksta, daug jų serga, yra silpni, ir pakeliui link tikslo žūva. Rašytojas lyg ir susieja ungurius su žmogaus gyvenimu, netiesiogiai, bet man taip pasirodė…

Manau, kad knyga turėtų būti įdomi vyrams, nes juk jie dažniausia žvejoja. Tikriausiai čia galima atrasti panašių potyrių, bent jau įdomių pasidalinimų technologijomis, kaip žvejoti ungurius. Moterims knyga gali būti įdomi per sūnaus ir tėvo santykį, per įvairias mokslininkų užsispyrusias tiesos paieškas. Man buvo įdomus vyriškai santūrus pasakojimo stilius, kai kalbama apie meilę tėčiui, apie užuojautą jam, – ramiai, glaustai, tarsi užuominomis. Dar man labai įdomi informacija apie mokslininkę Rachelę Carson, kuri ne tik tyrė paslaptingąjį ungurį, bet ir parašė poetines esė apie jį, taip priartindama ungurį prie žmogaus jausenų.

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s