Giovannino Guareschi trumpų pasakojimų knyga „Don Kamilis. Mažasis pasaulis“ parašyta XX amžiaus viduryje. Turinys aktualus ir dabar, nes istorijos apie žmogiškąsias vertybes nesensta.

Juokingai papasakoti apie kunigo gyvenimą tikrai nepaprasta. Juo labiau, kad pagrindiniai pasakojimų herojai anaiptol nejuokingi, gal net pernelyg sunkiasvoriai (net ir tiesiogine ta žodžio prasme) personažai – nedidelio Italijos miestelio klebonas Don Kamilis ir miestelio viršaičiu tapęs vietos komunistų partijos lyderis Peponis. O jų susidūrimai dažniausiai iš šono autoriui atrodo juokingi, nors taip pat sėkmingai apie juos būtų galima pasakoti su pasibaisėjimu. Ne veltui knygos vertėja įžangoje sako, kad šią knygą kai kas rekomenduoja kaip naują katechezės pavyzdį, o kiti – piktinasi ir nori ją uždrausti. Taip, tokie priešingi jausmai ir man kilo skaitant…

Įdomus visų pasakojimų veikėjas šalia jau minėtųjų – Kristus (arba kaip jį įvardina pats autorius – sąžinė), į kurį vis kreipiasi Don Kamilis. Kalbasi, išsako abejones, pasipiktinimą, prašo patarimo … ar pabarimo. Ir Kristus atsako, ne smerkdamas ar moralizuodamas, bet aiškiai išsakydamas savo Tiesą, įvardindamas visus slaptus Don Kamilio ketinimus (mato po sutana paslėptą šautuvą, ar kišenėje paslėptą cigarą…).

Pasakojimų kunigas nelabai atitinka lietuvišką kunigo vaizdinį, bent jau iš mano patirties. Bet tuo gal ir stebina, bei žavi čia aprašytas gyvas, tikras kunigas-žmogus. Žinoma, itališkas, tai ne lietuviškas temperamentas, užmojai bei veiksmai kitokie. Dėl to nenuostabu, kad Vatikane buvo svarstymų uždrausti šią knygą, nelabai ją pavadinsi pavyzdžiu kitiems.

Man juokingiausias pasakojimas, kaip kaimo bendruomenė įskundė kunigą Don Kamilį vyskupui ir prašė jį iškelti. Kai vyskupas taip ir padarė – visi pasišiaušė prieš naują kunigą, mat tas … žvakidę perstatė į kitą altoriaus pusę ir taip įžeidė parapijiečių kilnius jausmus. Ir iš vis jis kažkoks… per mažas, kunigo trupinys, ne kitaip… Kai tuo tarpu Don Kamilis – tikras galiūnas, ir kai užpyksta, tai taip aptalžo kaltuosius…. hmm. Taigi, teko vyskupui Don Kamilį grąžinti atgal ir gyvenimas toliau tekėjo sena vaga.

Juokingas personažas ir Peponis – vietinis nelabai puikiomis manieromis ar moksliškumu garsėjęs kovotojas už liaudies teises. Iš to kovojimo autorius lengvai šaiposi, tarsi sumenkina jo svarbą. Koks jau čia įsitikinęs komuniastas, kai viešai smerkia klerikalus ir apsimetėlius kunigus, bet tuojau pat – slaptai prašo Don Kamilio pagalbos, kai suserga vaikas…

Susimąsčiau, kam galima būtų rekomenduoti šią knygą, – ko gero, labai taisyklių paisantys tikintieji gali  įsižeisti, nors gal jiems kaip tik būtų pravartu pažiūrėti į tikėjimą kitu kampu. Tikriausiai knyga patiktų laisvamaniams, nesureikšminantiems taisyklių, bet tikintiems pačia Dievo idėja ir tuo palaikomomis vertybėmis.

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s