Šviesus humoras, neblėstanti meilė, atpažįstamos kasdienybės detalės… ir dozė mistikos.

Piotr Adamczyk romanas „Ilgesių namas“ – užgriebusi mane knyga. Šviesus humoras, neblėstanti meilė, atpažįstamos kasdienybės detalės… na ir kažkiek mistikos. Kuri šioje knygoje, mano, nuomone, nelabai reikalinga. Bet toks jau autoriaus sumanymas, gal kai kuriuos skaitytojus paslaptingi nuotykiai ir sąsajos su senove labiausiai patraukia, ką gali žinoti.

Ilgesių (net ne vieno, o daugelio žmonių) ilgesių pilnas namas. Nes jame gyvena naujai įsikėlę praplėtusios teritoriją Lenkijos gyventojai. Užėmę prieš tai priverstinai iš miesto iškraustytų vokiečių vietą. Situacija juk ne tokia jau ir reta sovietmečiu, kai buvo perdalintos žemės, keitėsi santvarkos, valdžios, politika. Iš namo jo ilgamečiai gyventojai išėjo paskubomis, viską palikę. O į jį naujai atsikraustę iš karto įgijo daug turto – rado puošnius baldus, portretais išdabintas sienas, turtingą senovinę biblioteką ir t.t. Daug detalių iš kitų gyvenimo. Kaip su jomis sutaria naujieji šeimininkai?

Aktuali tema, juk pasaulio dalybos, gimtų namų užgrobimai vyksta ir dabar, ačiū Dievui ir Likimui, ne Lietuvoje. Ateina į valdžią nauji tironai, kelia kitų tautų mistinės galios mitus, ir… istorija kartojasi? Romane daug skaudžių, realiai man išgyventų temų, man labai patiko, kad autorius iš to keisto laikmečio realybės lengvai pasišaipo ir taip labai nuskausmina situaciją. Man skaityti knygą buvo malonu, pasakojimas labai įtraukė.

Užkabinusios detalės

Pamąstysiu apie kai kurias mane palietusias detales. Į Vokietiją išvykusiųjų negalėjimas savęs sustabdyti valgant. Tiek gausos, viską siūlo – ir žmonės negali sustoti. Senelis nuo persivalgymo mirė, jaunas vyras – visiškai degradavo, negalėdamas imtis darbo. Juk visko pilna, tai kam čia save alinti triūsiant, geriau pavalgyti… Psichologinės adaptacijos problema dėl pertekliaus.

Apie gerų drabužių taupymą „rimtai progai“. Tiesiog skaudžiai mačiau tai artimoje aplinkoje. Ir kaip tai neteisinga, bet vyksta ir nepertekliaus laikais. Taupomus rūbus sunaudoja kandys…, romano atveju – išeiginis kostiumas buvo panaudotas laidotuvėms, nes iki jų vis nebuvo tikrai rimtos progos…

Siuntiniai iš užsienio… pilni šokoladukų, riešutų, apatinių drabužių, vinilinių plokštelių ir dar labai daug ko… Toks juokingas atvejis apie kramtomą gumą, kai niekas nežinojo, ką su ja daryt (apie 1970 metus, rodos). Bandė versti pavadinimą su sovietiniais žodynais – nieko nesigavo… Na, ir nusprendė… užplikinti arbatą, arba – išvirti kisielių, nes taip gardžiai kvepėjo… Tiesiog per širdį eina panašūs prisiminimai, tik kad mes šio deficito pirkome pas kartais į Druskininkus užklydusius lenkus… kurie ir paaiškino, kas čia per kvepiantis stebuklas. Žinoma, tokių „sovietiškai realitinių“ detalių romane daug daugiau.

Apmąstymo vertos temos

Versliukas keičiant gatvių pavadinimus arba vėliavų užrašus. Tikriausiai labiau lenkiškas atvejis, nors gal tokių analogų yra ir kitur. Pakeisti visus pavadinimus iš vokiškų į lenkiškus. Po kurio laiko – keisti tam tikrus žodžius – pagal partijų kursą. Kai „Jaunimo sąjunga“ virsta „Lenkiško jaunimo sąjunga“, paskui – „Socialistinio lenkų jaunimo sąjunga“ ir t.t. O jeigu dar esi pažįstamas su partiniu veikėju, atsakingu už pavadinimų keitimo patvirtinimą… visai neblogai įsitaisei, ilgam darbo (ir pinigų) užteks.

Apie kitiems priklausiusių daiktų saugojimą. Taip pagrindinio istorijos pasakotojo mama visą gyvenimą saugojo  ankstesnių buto šeimininkų daiktus. Įsitikinusi, kad jie tuoj sugrįš. Nors jau praėjo ir 20, ir 30 metų. Gyvenimas tarp svetimų daiktų, pagarba jiems? Ar – bereikalingas rūpestis. Nes visi mes keičiamės ir pilni namai kito gyvenimo smulkmenų, na, kažkaip drumsčia savęs suvokimą.

Lenkų religingumo nepuošnioji pusė. Įprasta matyti ir manyti apie nepalaužiamą, gilų lenkų tikėjimą. Ir čia jo yra, bet ir apie jį kalbama su šypsena. Apie tai, kaip atsiranda nauji garbinimo objektai ir šventi paveikslai… iš kasdienybės realijų. Labai man patiko, kad šios istorijos juokingos, bet nepašiepiančios. Tiesiog kelia šypseną.

Meilė ir kasdienybė

Moterims tikrai turėtų patikti autoriaus pasišventimas kaimynei Laurkai, su kuria kartu augo, bučiavosi paauglystėje, kūrė šeimą, patyrė išbandymų ir vėl susiėjo. Toks švelnus, romantiškas meilės iš pirmo žvilgsnio aprašymas, tikiu, kad pakylėtų net ir vyriškas širdis…

Meilė tarp vokietės ir lenkų partizano – pagrindinio herojaus šeimos situacija. Deja, čia meilei nebuvo skirta išlikti, vyrui išėjus į politiką ir viršininkus, šeima subyrėjo. Bet ilgą laiką trukęs tokių priešingų žmonių gyvenimas kartu irgi stebina. Kaip išties buvo galima suderinti romantiškas vokietės svajones apie išaukštintą savo tautą ir lenkų partizanines dainas apie kovą su vokiečiais?

Ko gero nepilnas lenkų socialinis vaizdas būtų be laisvo elgesio moters, yra ir čia tokia. Viena iš užpildančių savo ilgesiu namą romane vadinama „Amžiams pasmerktoji“. Romane yra ir buvusi vienuolė, ir saugumietis…

Tiesa, reikia paminėti knygos apimtį – tai stora knyga, apie 650 psl. Todėl pasiryžusiems perskaityti, tam teks skirti pakankamai daug laiko. Smagu, kad romanas suskirstytas mažomis porcijomis (skyriais), yra aiškūs tarpai, kur galima sustoti, pailsėti ir vėl tęsti kelionę.

Rekomenduoju knygą mėgstantiems sovietmečio atspindėjimą su šypsena, realias detales, kurios primena išgyventą laiką. Knyga tinka ir paslaptingų nuotykių atskleidėjams, – tik jie, ko gero, istoriją perskaitytų visai kitaip. Bet juk visi mes skaitome iš savo patirties, todėl ir pastebime skirtingus prasmių sluoksnius. Manau, kad biblioterapine ši knyga gali būti lengvu stiliumi, per šypseną prisimenant nelengvai nugyventus metus.

Daiva Janavičienė

Advertisement

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s