Moteriškumo ir meilės pasikeitimai

John Fowles romaną „Prancūzų leitenanto moteris“ man norisi apibūdinti, kaip kūrinį apie moteriškumo kaitą visuomenėje. Žinoma, kad tai ir apie meilę. Nes moters ir vyro santykis dažniausiai būna apie meilę, net ir tuomet, kai ta meilė arba visai neįvyko, arba įvyko kitaip, nei tai gali priimti to meto visuomenė. Sakyčiau, kad šių dienų diskusijos apie Stambulo konvenciją kažkaip susišaukia su romano herojų įtampomis.

Skaityti toliau “Moteriškumo ir meilės pasikeitimai“

Pažintis su autizmo sindromu

Mark Haddon romanas „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ man nebuvo juokingas. Taip sakau dėl to, kad jį perskaičiau iš rekomendacijų apie linksmas, juoką ir gerą nuotaiką inspiruojančias knygas. Bet šis tekstas praplėtė mano suvokimą apie tai, kaip reiškiasi Aspergerio sindromas (viena iš autizmo formų). Todėl knygą galiu įvardinti biblioterapine.

Skaityti toliau “Pažintis su autizmo sindromu“

Besitęsiantis gyvenimas

Gyvenimas tęsiasi net karo metu

Retokai paskaitau, o ir parašau apie lietuvių autorių knygas. Kažkaip neužliūva. O ir ne visas perskaitytas galėčiau įvardinti terapinėmis, ypač – viltingomis. Šįkart džiaugiuosi perskaičiusi ir galėdama pasidalinti mintimis apie Inos Pukelytės ronamą “Panelės iš Laisvės alėjos“. Gyvenimiška,  nespaudžianti niūrumu ir nelaimėmis knyga, nors… veiksmas vyksta laikotarpiu iki karo ir apima ir Antrojo pasaulinio karo pradžią Kaune.

Skaityti toliau “Besitęsiantis gyvenimas“

Kam skirta ta paskutinė meilė?

Alinos Bronsky romanas „Paskutinė babos Dunjos meilė“ mano manymu yra apie kantrias, nepalaužiamas ir išmintingas Rusijos moteris. O gal – vieną moterį, babą Dunją. Per jos personažą išsakomas susižavėjimas daugeliu, labai daugeliu rusių (o gal ir plačiau – sovietinių moterų), ant savo pečių tempusių (o gal ir tebetempiančių) didžią naštą.

Skaityti toliau “Kam skirta ta paskutinė meilė?“