Knyga apie bibliotekininkus, knygas, skaitymą ir … išbandymus

Janet Skeslien Charles pati dirbo romane aprašytoje amerikiečių bibliotekoje Paryžiuje. Šis romanas paremtas tikrais faktais iš bibliotekos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais. Romaną „Biblioteka Paryžiuje“ rekomenduoju visiems bibliotekininkams, pirmiausia dėl institucijos išaukštinimo, įkvepiančios motyvacijos didžiuotis savo profesija. Žinoma, romanas gali būti įdomus visiems bibliotekų bičiuliams, mokantiems pasidžiaugti skaitymu. Man patiko, kad be atsidavimo bibliotekinei veiklai, čia aprašomas ir kasdienis gyvenimas – rutina ir pakylėjančios gyvenimo akimirkos, meilė ir išdavystė, draugystė ir negebėjimas jos išsaugoti. Ir dar daug detalių, kurias galima panaudoti biblioterapiniais asmenybės vystymo tikslais.

Bibliotekininkų solidarumas

Viena iš temų – profesinio solidarumo svarba. Net karo metais, kai į biblioteką atvyksta okupacinės valdžios „tikrintojas“,  pats būdamas bibliotekininku, sušvelnina toną. Nes atpažįsta direktorę – iš praeities profesinių konferencijų, susitikimų kongresuose, profesinių diskusijų juose. Trumpai išdėstęs pagrindinius apribojimus, kontrolierius palieka asmeninius kontaktus. Ir pažada – reikalui esant visada pagelbės bibliotekai. Pokalbio su bibliotekos direktore metu, jie sutarė „Biblioteka – tai kultūras jungiantis knygų tiltas“. Užsuktuose karo verpetuose pažadėtos pagalbos prireikė ir ji buvo suteikta.

Profesionalumas bibliotekų veikloje

Biblioteka lieka atvira ir karo metu. Uždraudus joje lankytis „priešams užsieniečiams“, žydams, – jiems knygos gabenamos į namus (tiesa, kol jie dar nebuvo areštuoti). Bibliotekininkai iškelia ir realizuoja idėją – atrinkti ir siųsti knygas ligoninėse besigydantiems kareiviams. Ir knygų pristatymu neapsiribojama – kai kas iš jas gabenusiųjų pasilieka ir savanoriškai pagalbai, slaugant sužeistuosius. Visur ir visada atsiranda knygų mėgėjų, kuriems gera paklausyti skaitomos knygos, nukreipti mintis, pakalbėti apie kitus dalykus, ne tik apie karo baisumus. O juk tai reabilitacinė biblioterapija…

Bibliotekos darbuotojai myli savo darbą, stengiasi dėl savo skaitytojų, nuolat ieško jiems reikalingos informacijos turimuose žinynuose. Jie netgi turi savo žargoną – daiktus ir sąvokas vadina pagal bibliotekinės klasifikacijos reikšmes (šiuo atveju – Djuji dešimtainės klasifikacijos skaitmeninėmis reikšmėmis). Kažkada iš dėstytojos doc. A. Miežinienės esu girdėjusi apie tokį žargoną. Labai įdomu buvo čia jį identifikuoti…

Dvi siužeto linijos

Romane persipina dvi siužeto linijos – prieš karą ir karo metu amerikiečių bibliotekos Paryžiuje bibliotekininkės Odilės gyvenimo verpetai ir jos senatvėje į Likimą įsiterpusi kaimynė Lilė, XX amžiaus 8 dešimtmečio amerikietė paauglė. Skirtingi gyvenimai, sunkiai palyginamų laikotarpių patiriamos pamokos, išbandymai… turi bendrų bruožų visais laikais. Universalios gyvenimo temos – draugystė, pirmosios meilės saldybė ir aplinkinių nesupratimas, noras būti savarankiškais, ištikimybės stoka, būtinybė tobulėti ir kt. išlieka aktualios visada. Mane romane užbūrė viską apjungiantis herojų pomėgis skaityti knygas, per jas pažinti kitų gyvenimą. Anot bibliotekos direktorės „Knygos pasižymi mistiniu gebėjimu parodyti pasaulį kitų žmonių akimis“, tikiu, kad tai įkvepia daugelį…

Biblioterapeutas Borisas

Šiame romane vienas iš bibliotekininkų – caro laikų pabėgėlis iš Rusijos Borisas. Jo darbo metodas atitinka pagrindinius biblioterapijos principus, štai romano citata: „Borisas garsėjo knygų terapija. Jis žinojo, kokia knyga pagydys sužeistą širdį, ką paskaityti vasaros dieną ar kokį romaną pasirinkti nuotykingam pabėgimui.“  (p. 59). Kai į biblioteką ateina liūdna, artimojo netekusi skaitytoja, Borisas jai iš lentynos išima ir pasiūlo paskaityti knygą „Mažosios moterys“ sakydamas; „Čia apie šeimą ir netektį. Kaip ir ištikti nelaimės galime išmokti džiaugtis“… Tai ir yra skaitymo rekomendacijomis grįsta pagalba skaitytojams.

Knygoje aprašomas sunkus laikotarpis, tačiau pasakojimas nėra sunkus, skaudinantis. Įvykiai perteikiami be gilių refleksijų, potyrių aprašymo. Tai padeda nenugrimzti į neviltį, tačiau man kartais trūko tokios gilumos.

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s