Nuoširdžiai parašyti apie patiriamas būsenas nelengva, matyti pasaulį vaiko akimis ne kiekvienam duota

Nemažai knygų dabar perskaičiau, bet aprašyti nei vienos nesinorėjo. O štai šią knygelę „Fidelis ir kiparisas“ su džiaugsmu rekomenduoju visiems. Dovilės Zavedskaitės tekstas papildytas Ugnės Rudinskaitės mielais piešinukais. Man ši knygelė buvo tikra atgaiva Sielai, o gal ir Dvasiai. Ji tikrai tinka ne tik vaikams.

Jautrų pasakojimą galėčiau palyginti su Antuano de Sent Egziuperi „Mažuoju princu“. Tikriausiai prie knygelėje užrašytų a la vaikiškų minčių sugrįšiu ne kartą. Ji puikiai tinka apmąstant savo (ir vaikų) santykį su seneliais, tėvais, nepažįstamais žmonėmis, mirtimi. Kuris iš susitikimų kelyje buvo svarbiausias, o gal visi svarbūs kažkuo? Kas svarbiau – mirtis, ar gyvenimas? Ką mes jaučiame / išgyvename per laidotuves? Ar tai jaučiame todėl, kad taip priimta, ar todėl, kad taip mums sako širdis? Kodėl ruošiantis laidotuvėms, pirmiausia turėtume pasirūpinti pilna bijūnų vaza, o gal ne tai svarbiausia ir t.t. – tokie naiviai išmintingi apmąstymai  manau, ne vienam gali būti biblioterapiniai.

Daiva Janavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s